Miškų kirtimo rūšys ir taisyklės

Miškų kirtimo rūšys ir taisyklės
Nors viešojoje erdvėje pasirodo paspėliojimų ar net pasipiktinimo vykdomais miškų kirtimais, dauguma jų vykdomi ne chaotiškai, o laikantis tam tikrų, visiems privalomų taisyklių. Kadangi miško, jo biologinės įvairovės svarba visuotinai pripažįstama šalies ekosistemai, miškininkystės verslu užsiimantys asmenys ar įmonės negali elgtis bet kaip. Kirtimus reguliuojantis Miškų įstatymas ir aplinkos ministro patvirtintos Miško kirtimo taisyklės skirtos ne tik tvarkingam miškų kirtimui, bet ir iškirstų plotų atsodinimui bei priežiūrai. Apie jas plačiau – blogo įraše.

Miško kirtimo rūšys – kokios jos?

Bendriausiai miško kirtimai skirstomi į šias kategorijas:
  • Pagrindinius miško kirtimus.
  • Tarpinius kirtimus.
Abejos šios grupės dar turi ne vieną poskyrį, kurie apibūdina, kaip ir koks miškas kertamas. Vis dėlto ryškiausias skirtumas tarp dviejų šių grupių yra tai, kad pagrindiniai miškų kirtimai vykdomi pribrendusiuose, pusamžiuose ir vyresniuose medynuose. Pardavimui skirta mediena gaunama vykdant būtent pagrindinius miškų kirtimus. Tuo tarpu tarpiniai kirtimai skirti biologinės įvairovės išsaugojimui, sanitarinės miškų būklės gerinimui ar rekonstrukcijai. Jų metu dažniausiai kertami ar retinami jaunuolynai, taip pat miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis.
Pagrindiniai miško kirtimai skiriasi savo intensyvumu. Pagal tai jie skirstomi į:
  • Plynuosius.
  • Atvejinius.
  • Atrankinius.
Pagrindinių kirtimų biržės nustatomos pagal medžių rūšį, amžių ir miškų grupę. Anksčiausiai galima pradėti kirsti ūkiniuose miškuose (IV grupės) augančius baltalksnynus, sulaukusius 31 metų, ir drebulynus, sulaukusius 41 metų. Vėliausiai galima kirsti draustinių teritorijose esančius pušynus (171 metų) ir ąžuolynus (201 metų).

Ką apibrėžia Miško kirtimo taisyklės?

Kurį laiką pagrindinius ir tarpinius – ugdomuosius ar sanitarinius – kirtimus apibrėžė skirtingos taisyklės. 2010 metais Aplinkos ministerija patvirtino Miško kirtimo taisykles įvairių nuostatų rinkinį, išsamiai apibrėžiantį bei reguliuojantį šią veiklą. Jose galima rasti tiek pagrindinių terminų apibrėžimų (pavyzdžiui, kokios yra medynų rūšys), tiek nurodymų, kaip vykdyti kirtimus. Šis dokumentas numato ir kada galima ar draudžiama vykdyti kirtimus (nuostatos skiriasi, priklausomai nuo medžių rūšies, meto laiko ar oro temperatūros).
Miško kirtimo taisyklės sudarytos atsižvelgiant į daugybę faktorių. Pavyzdžiui, tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje yra atsižvelgiama į miškų būklę, saugomos gyvūnijos įvairovę, metų laikų temperatūrą, medžių rūšių savybes ir kitus ypatumus. Pagrindinė jų paskirtis – reglamentuoti kirtimus taip, kad būtų vykdoma tvari miškininkystė, sudaranti sąlygas miškams tinkamai atsinaujinti bei išsaugoti gyvūniją, ypač nykstančias jos rūšis. Bet kokios rūšies, tiek pagrindinius, tiek tarpinius kirtimus vykdantys asmenys privalo šių taisyklių laikytis.

Medžių kirtimas pagal jų brandą

Retas, kuris žino, kada geriausia kirsti mišką, o kada palaukti iki kol miškas pasieks savo brandą – taps brandus ir atneš didelių pajamų. Kiekvienai medžių rūšiai yra nustatomas tam tikras minimalus medžių kirtimo amžius metais, kuris yra nustatytas „Miško kirtimo taisyklėse“.
Prieš pateikiant lenteles, kuriose yra įvardijamas atitinkamas medžių kirtimo laikotarpis pagal medžių brandą, reikia išsiaiškinti svarbią sąvoką – bonitetas . Taigi, bonitetas – rodiklis, kuris parodo miško medyno našumą bei augimo sąlygas. Jis nustatomas pagal tam tikro amžiaus medžių aukštį. Miško augimo sąlygos ir medynų produktyvumas vertinamas pagal bonitetines klases:
  • Santykinės – rodančios, koks yra medyno vidutinio aukščio santykis su vidutiniu amžiumi. Žymima romėniškais skaičiais – I, II, III, IV ir V, kartais ir su papildomomis raidėmis Ia, Va, Vb. Geriausiai augantys medynai yra I, o blogiausiai – V klasės.
  • Absoliutinės – rodančios medyno aukštį arba tūrio vidutinį prieaugį tam tikro, dažniausiai 100, 50 m. amžiaus medžių, žymimos arabiškais skaitmenimis.
Bonitavimas dar gali būti atliekamas pagal dirvožemių derlingumą ir jų žolinę dangą, normalių medynų vidutinį metinį tūrio prieaugį, 100 stambiausių 100 m. amžiaus medžių 1 ha aukštį ir kita.

Lietuvoje medžių kirtimas pagal jų brandą

Vyraujančios medžių rūšys IV grupės miškai  III grupės miškai  Gamtinės brandos (pagrindinių atkuriamųjų kirtimų II grupės miškuose) amžiai
Ąžuolai 121 141 201
Pušys ir maumedžiai, uosiai, klevai, guobos 101 111 171
Eglės 71 81 121
Beržai, liepos, juodalksniai, skrobiai 61 61 91
Drebulės (mišriame medyne), tuopos 41 41 81
Drebulės (grynas medynas) kirtimo amžius nenustatomas kirtimo amžius nenustatomas 81
Baltalksniai, gluosniai, blindės 31 31 51

Latvijoje medžių kirtimo amžius pagal jų brandą

 Vyraujančios medžių rūšys I ir aukštesnio
boniteto
II–III boniteto IV ir žemesnio
boniteto
Ąžuolas 101 121 121
Pušis ir maumedis 101 101 121
Egle, uosis, liepa, guoba, vikšna, klevas 81 81 81
Beržas 71 71 51
Juodalksnis 71 71 71
Drebulė 41 41 41
Taigi, miškų kirtimas paremtas Miškų įstatymu ir Miškų kirtimo taisyklėmis yra reikalingas palaikyti tinkamam miškų kirtimui bei padėti geriau prižiūrėti mišką ar atsodinti jį, kas turi įtakos miško vertei. Kaip teigia „Verslo žinių“ apžvalgininkas: „Svarbu pabrėžti, kad Lietuvos miškų plotas ir metinis prieaugis nuolatos didėja, o kertama medienos kasmet mažiau nei jos priauga.“
Nemokama konsultacija įvairiais su mišku susijusiais klausimais: +370 660 98000